1

2

3

4

"Vidun žengiame per išorinė [vartų] salę (Gopuram; simbolizuojantis įvadinius repertuaro šokius Pušpandžiali, Alaripu (1)), kertame pusinę salę (Ardhamandapam; antrasis šokis - Džiatisvaram (2)), tada įžengiame į didžiąją salę (Mandapam; tečiasis šokis - Padam (3)) ir galiausiai į patį šventyklos centrą (Garbha; ketvirtasis, centrinis repertuaro šokis - Varnam ir tolimesnės kompozicijos (4)), kur stovi dievybė. Šokant [...], patiriama pilnatvė, vėsinantis ir tylus žengimas iš šventovės išorės į vidų. [Pačiame centre] prigesus apeiginėms ugnelėms ir nutilus būgnų dūžiams, pasigirsta tylus šventų eilių giedojimas Dievo artume."

Judesys ir ritmas sutinkamas visur - vėjo gūsyje, vandens tekmėje, ugnies liežuviuose, galiausiai pačioje erdvėje (kuri, pasak Indijos kosmologijos, buvo pirmasis sukurtas elementas). Net išoriškai nejudrus akmuo savyje talpina šokančias molekules.

Judėjimas - tai gyvybės pagrindas įgaunantis fizinį, emocinį, kognityvinį (mąstymo, pažinimo), socialinį ir dvasinį pavidalus. Tokia pasaulėžiūra sutinkama senovės Indijos scenos menuose.

Pirmykščio judesio ir šokio suvokimą savo žmogaus judesio studijose tyrinėdama mokytoja dr. Rajyashree Ramesh, sujungė klasikinio indiško šokio žodyną su Laban/Bartenieff judesio analizės sistema, bei funkcinėmis anatominėmis žiniomis apie jungiamojo audinio veidmenį judesyje, iš kurių gimė FasciaNatya metodologija.

Judančio kūno sąmoningas pajautimas atneša daug gilesnę, efektingesnę, sveikesnę šokio praktiką, o suvokus jausmų ir emocijų dinamiką, pagilinamas teatrinės klasikinio šokio dalies išraiškingumas. Atlikėjas žinantis kada jo kūnas išsiplečia, išilgėja, o kada susitraukia, patiriantis emocijos svorį, laiką, erdvę, geba geriau perteikti estetinį šokio teatro tradicijos grožį ir užmezgti ryšį su žiūrovu, dalintis ir drauge keliauti pasakojamų istorijų viražais.

FasciaNatya

"Kai judesys tampa varomąja jėga, kiekvienas ritmas, emocija, istorija, idėja, sąvoka transformuojasi, įgydama prasmę, iškildama apčiuopiama įkūnyta esybe. Tad šokite!" - dr. Rajyashree Ramesh

(sanskrito kalboje hasta - ranka, mudra - ženklas). Visi klasikiniai Indijos šokiai naudoja gestų “abėcėlės”. Rankos, kartu su veido mimikomis ir kūno kalba, tampa istorijų pasakotojomis arba reikšmės neturinčių choreografijų ornamentais.

Rankų gestai grupuojami į 28 vienos rankos gestus, kurių reikšmės rodomos viena ranka, bet gali būti naudojamos ir abi rankos (pvz.: suspaudus kumštį Jūs rodysite vienos rankos gestą Mušti. Naudodami šį gestą, viena ranka galite parodyti sugriebimą, paėmimą už plaukų/rūbų/rankos, drąsą, įvairių daiktų laikymą, arba galite rodyti fizine jėgą ar kovingą nuotaiką, laikydami abiejų rankų kumščius ties pečiais, “kultūristo poza”).

Hasta Mudra

Antroji grupė - 24 abiejų rankų gestai, kurių reikšmei parodyti reikia dviejų rankų kombinacijos (pvz.: Garuda Hasta - ties nykščiais sukryžiuoti delnai rodantys tiek paprastus paukščius, tiek ir mitinį erelį ant kurio skraido dievas Višnu). Jei šios grupės gestus bandytumėte parodyti viena ranka jie prarastų savo prasmę arba įgautų visai kitą reikšmę (pvz.: patraukę vieną ranką iš Garuda gesto, staiga vietoje paukščio rodysite mėnulį arba ginklą (vienos rankos gestas Ardačandra).

Ardačandra

Mušti

Garuda

(sanskrito kalboje nata - šokėjas/aktorius + raja - karalius). Dievas Šiva kosminio šokio metu transformuoja energiją, kuria, palaiko ir naikina ištisas Visatas. Šivos kaip Nataradžos (Šokio karaliaus) simbolis, tai mito, meno ir mokslo sąjunga.

Nataradža

(1) Deivė Ganga
Kai kosminė Gangos upė buvo paprašyta nusileisti į žemę, Šiva sutramdė didžiulę jos srovės jėgą (kuri būtų pražiudžiusi žemę), leisdamas jai tekėti per jo plaukus. Tai energijos suvaldymo simbolis.

(3) Auskarai
Skirtingi Šivos auskarai simbolizuoją “vyrišką” ir “moterišką” energijas ir jų jungtį bei Visatos dvylipumą.

(5) Bugnelis
Vienoje iš dešinių rankų. Šiva laiko smėlio laikrodžio formos bugnelį. Šis muša ritmą, pagal kurį Šiva šoka. Tai pirmapradės visą kuriančios vibracijos simbolis.

(4) Išsidraikę plaukai
Šivos plaukai simbolizuoja visuomenės normų atmetimą, asketizmą, bei “laukinꔚokio prigimtį.

(7) Priekinės rankos
Dešinė ranka laiko abhaja mudra (užtikrinimo, baimės pašalinimo ženklas), simbolizuojančia tvarkos, balanso palaikymą. Kairė ranka rodo į kairę koją, simbolizuojančią išsilaisvinimą.

(6) Liepsna
Vienoje iš Šivos kairės rankų, jis laiko ugnies liepsną. Tai visą naikinanti liepsna, užbaigiantį Visatos egzistavimo ciklą.

(8) Gyvatės
Šivos kaklą ir rankas apjuosusios gyvatės simbolizuoja reinkarnaciją. Suvaldęs vienus iš pavojingiausių gyvių, Šiva nepavaldus gimimo ir mirties ratui.

(9) Kojos
Pakelta kairė koja rodo nepavaldumą gravitacijai, išsilaisvinimą iš materijos, gimimo ir mirties rato. Kita koja tvirtai pastatyta ant mažaūgio demono, simbolizuojančio neišmanymą ir ego.

(2) Pusmėnulis
Plaukuose esantis pusmėnulis - tai naktimi apgaubtos meilės dievo Kamos buveinė. Mėnulio pilnėjimas ir dilimas - tai gyvenimo cikliškumo simbolis.

(10) Ratas
Ugnies, vandens, žemės ir oro simboliais išpuoštas ratas simbolizuoja materialiąją Visatą. Pasak filosofo, rašytojo Aldous Huxley - tai masės, laiko, erdvės ir energijos sąveikos simbolis.

2004 metais Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), Šveicarijoje buvo atidengta Šokių Karaliaus statula, kaip simbolis patvirtinantis Karlo Sagan’o nubrėžtą paralelę tarp Nataradžos ir subatominių dalelių kosminio šokio, kuriame telpa masė, erdvė ir laikas. Jis stebėjosi, kad induizmas - vienintelė religija supratusi Visatoje vykstantį nuolatinį gimimo ir mirties ciklą. Kosminis Nataradžos šokis, tai nenutrūkstamos energijos srovės, nuolat keičiančios savo struktūrą, šokis. Tai nuolatinis mirties ir gyvenimo, kūrimo ir griovimo ciklas vykstantis tiek mikro, tiek ir makro kosmose. Šokėjas nepaliaujamai kuria ir naikina formas savo šokio srovėje. Lygiai taip pat subatominės dalelės "šokdamos" sąveikauja su erdve, mase ir laiku įtakodamos Visatoje vykstančią nuolatinę dinamika ir kismą.

Nataradža ir CERN

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

(sanskrito kalboje abhi - link + nii - vedimas) - išraiškos menas. Tiesioginis termino vertimas - “žiūrovo vedimas emocinio patyrimo link”.

Abhinaja

Išskiriamos pagrindinės išraiškos dalys:

Āṅgika Abhinaja - galūnių, tokių kaip galvos, kaklo, liemens, veido, lūpų, nosies ir t.t. judesiai, rankų gestai (hasta mudra).

Vāčika Abhinaja - kalbinė išraiška naudojama teatro spektakliuose ir dainose.

Āhārja Abhinaja - kostiumai, dekoracijos, apšvietimas.

Sāttvika Abhinaja - tyroji išraiška kylanti ryšyje tarp žiūrovo ir atlikėjo. Aktorius ar atlikėjas pasitelkęs savo autentiškas patirtis, sužadina empatišką atsaką žiūrove.

Lokadharmi ir Natjadharmi Abhinaja - pirmoji rūšis - realistiška, ne stilizuota, “buitinė” išraiška. Antroji - tai poetiška ir stilizuota išraiška, atliekama pagal nustatytus emocijos perteikimo kanonus. Atlikėjo tikslas - laviruoti ir atrasti balansą tarp išraiškos kanonų (Natjadharmi) ir emocinio autentiškumo, realistiškumo (Lokadharmi).

Bhava

(liet. būsena, nuotaika) - emocinė būsena, kuri“įlieja, persmelkia” kūrinio prasmę į žiūrovų širdis. Natja Šastroje (klasikinių atliekamųjų menų teorijos traktatas), minimos 49 emocinės būsenos, kurios skirstomos į 8 pagrindines, 33 tarpines ir 8 kūniškasias emocijas.

Kiekviena jų turi savo veiksnius (tai kas iššaukia emocija, pvz. situacija, atsiminimas, kvapas, garsas ir t.t.) ir pasėkmes (emocijos pasireiškimo rezultatas, dažniausiai, kūniškas (pvz.: pašiurpusi oda, intensyvus kvėpavimas ir t.t.).

Emocinės būsenos prasmei įsitvirtinti reikalinga rasa.

Rasa

(kilęs iš žodžio rasah - sultingumas, pasigardžiavimas, skonis) - estetinis pasitenkinimas, katarsis.

Natja Šastroje rašoma, kad rasa pasiekiamas per įvairius emocinių būsenų (bhava) ir jų veiksnių derinius (pvz.: Raudra Rasa (įsiūtis) kyla iš Krodha bhava (pyktis), kuris savo ruožtu sukeliamas įvairiais emocinių būsenų viražais. Pyktis gali kilti iš nusivylimo, įsižeidimo, apleistumo jausmo - visą tai yra tarpinės emocijos vedančios į pyktį (Krodha) ir galiausiai įsiučio (Raudra) patyrimą. Tarpinės emocijos leidžia plėtoti istorijos siužetą, “įtvirtinti” ir išgyventi pagrindinę kūrinio nuotaiką.

Rasa tampa emocinės būsenos sultingiausia, gardžiausia ir giliausia esencija. Tai pilnas emocijos išgyvenimas meno pagalba.