Prieš daugiau nei 2000 m. Indijoje gimęs klasikinio indiško šokio pirmtakas tradiciškai kildinamas iš ceremoninių, apeiginių šokių. Tačiau tikrosios šios šokio tradicijos šaknys siekia toliau už tautinių, kultūrinių, rasinių ir net rūšinių ribų. Jos siekia pačią gyvybės aušrą.

Tai kas šiandien vadinama klasikiniu indišku šokiu yra šių gylių išraiška gimusi tam tikroje vietoje, tam tikroje kultūroje, tam tikru laiku. Už ryškaus makiažo, egzotiškų kostiumų ir papuošalų slepiasi bendras universalus žmogiškumas. Mūsų pergalės ir pralaimėjimai, džiaugsmai ir praradimai, meilė ir skausmas - visą tai bendra, artima ir visai nebesvarbu ar Tavo namai Indija, ar Lietuva. Šis šokis giliomis šaknimis siekiantis pirmapradės prigimties paslaptį, žengia bendrojo žmogiškumo link jungiančio mus nematomomis gijomis.

Džiaugsmingu pirmojo solinio debiuto jauduliu pripildyta krūtine, kviečiu šiomis gijomis keliauti drauge.

Lina
"Rajyashree Ramesh scenos meno, šokio teatro ir judesio tyrimų akademijos" atlikėja

ATLIKĖJAI

Rajyashree Ramesh

Atlikėja, choreografė, mokytoja, šokio ir judėsio tyrėja, kurios išskirtinis atlikimo stilius yra šešis dešimtmečius trukusių ieškojimų rezultatas, kuriame persipina Indijos klasikiniai šokio stiliai, joga, Vakarų šiuolaikinis šokis bei akademiniai šokio tyrimai.

Dr. Rajyashree Ramesh yra įkūrusi tarpkultūrinį Rasika šokio teatrą, kuris turi savo filialą ir Lietuvoje. Remdamasi unikalia mokymo metodika dr. Rajyashree Ramesh yra išauginusi ne vieną profesionalią šokėjų kartą, pasižyminčia ne tik technikos meistriškumu, bet ir emocinės išraiškos gyliu. Dr. Rajyashree Ramesh savo kūrybinę ir akademinę veiklą vykdo Europoje, Indijoje, JAV bei kitose šalyse. Kūrėjos darbo unikalumą ir novatoriškumą lemia ilgus metus puoselėjama klasikinės šokio tradicijos bei šiuolaikinių mokslinių tyrimų sintezė.

Dr. Rajyashree Ramesh yra viena iš pirmųjų tarptautinio lygio šokėjų, kuri pristatė klasikinį Indijos šokį Lietuvoje.

Lina Koreivaitė

Sertifikuota FasciaNatya instruktorė, Rajashree Ramesh scenos meno ir judesio tyrinėjimo akademijos atlikėja.

Daugiau nei dešimtmetį besimokanti klasikinio indiško šokio, dalyvaujanti įvairiuose seminaruose ir pasirodymuose su akademijos grupe Lietuvoje, ir už jos ribų.

2021 - 2022 metais gilino žinias dr. Rajyashree Ramesh sukurtoje ir išplėtotoje programoje pažengusiems šokėjams (CoreConcepts, FasciaNatya, Speeking Eyes - Feeling Hands), kurie papildė šokio praktinę teoriją naujomis, akademinėmis perspektyvomis apie klasikinio Indijos šokio ryšį su šiuolaikinio neuromokslo emocijų ir jausmų tyrinėjimais, bei jungiamojo audinio vaidmeniu judesyje.

Nuo 2024 veda šokio užsiėmimus pradedantiesiems Kaune, kurie yra paremti šia inovatyvia programa.

Bhavana Pradyumna

Ne vienu apdovanojimu įvertinta karnatinio stiliaus vokalistė, šokėja, knygų autorė ir Indijos konservatorijos Paryžiuje (ICParis) įkūrėja. Muzikinį išsilavinimą įgyjusi Madraso Universitete Indijoje, šiuo metu populiarina klasikinę Indijos muziką, šokį ir menus Prancūzijoje.

Bhavana įvairių projektų metu glaudžiai bendradarbiauja su Indijos Ambasada Prancuzijoje ir UNESCO.

2024 metais kuravo apie 250 Indijos kultūrinių pasirodymų Olimpinių ir Paraolimpinių žaidynių "Fanų Zonose", viešose rungtynių stebėjimo vietose.

Kaip vokalistė dalyvavo ne viename klasikinio indiško šokio stiliaus koncerte Indijoje, Europoje, Amerikoje ir Afrikos žemyne.

Nagpoojith B.R.

Mechanikos inžinierius pagal profesiją, muzikantas širdyje, Nagpoojithas daugiau nei dešimtmetį groja karnatine fleita, kurios meno mokėsi Gokulam muzikos mokykloje, Bengalore.

Šalia vedamų karnatinės fleitos pamokų, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose Indijoje ir Europoje.

Vidwan S.V. Giridhar

Pripažintas perkusijos meistras, mokytojas ir dėstytojas, su įspūdinga 57-eris metus trunkančia karjera.

Kilęs iš muzikantų šeimos savo, kaip muzikanto kelią Giridharas pradėjo būdamas 10-ies. Po dvidešimtmečio, 1987 m. įkūrė savo muzikos akademiją, kuri išugdė nė vieną profesionalų klasikinės muzikos atlikėją.

Per ilgus dešimtmečius trukančią karjerą Giridharas akomponavo Indijoje ir už jos ribų gausybei klasikinio šokio ir muzikos atlikėjų, dalyvavo prestižiniuose muzikiniuose renginiuose Anglijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ir kitose Europos šalyse.

KLASIKINIO INDIŠKO ŠOKIO TEATRO PROGRAMA

— Pušpandžiali (liet. “Žiedlapių paaukojimas”)

Įvadinis kūrinys, kurio metu pašventinama scena, nusilenkiama dievams, pasveikinami mokytojai, muzikantai ir žiūrovai.

— Alaripu (liet. “Išsiskleidimas, sužydėjimas”) Ritminis ciklas (Tala): Khanda Čapu (5 taktų); Choreografija ir muzikinė kompozicija: Tandžavūro Kvartetas.

Ritminis kūrinys neturintis jokios lyrinės reikšmės. Kūrinio metu dainuojami perkusiniai skiemenys atkartojantys bugno skleidžiamus garsus bei “įgarsinantys” šokio žingsnelius. Šokio geometrija lyg “įrėmina” erdvę, kurioje bus pristatomi tolimesni vakaro kūriniai.

— Džiatisvaram (Džati - perkusinių skiemenų junginiai, svaram - klasikinės Pietų Indijos muzikos natos) muzikinės kompozicijos (svaram) ir choreografinių elementų (džati) junginys. Melodijos struktūra (Raga): Thodi; Ritminis ciklas (Tala): Misra Čapu (7 taktų); Choreografija: Malavika Sarukkai; Muzikinė kompozicija: Šri Sitharama Sarma

Didesnės apimties, choregrafiškai, ritmiškai ir melodiškai sudetingesnis kūrinys be lyrinės reikšmės.

— Šabdam “Sarasi Jakšulu” (liet. “Lotosaakės mergelės”); Melodijos struktūra (Raga): Ragamalika (”Melodijų girlianda”); Ritminis ciklas (Tala): Misra Čapu (7 taktų); Choreografija: Pandanallur Minakši Sundaram Pillai; Muzikinė kompozicija: Tandžavūro Kvartetas

Pirmasis klasikinio repertuaro lyrinis kūrinys pasakojantis kelis siužetus iš dievo Višnu (vieno iš trijų pagrindinių Indijos panteono dievų) gyvenimo, apsireiškusio žemėje V a pr. m. e. piemenėlio Krišnos pavidalu.

Kai Lotosoakės piemenaitės maudėsi, tuo metu Tu atėjai.
Pavogęs gražiuosius sarius, užsiropštei į medį ir jas stebėjai. 
Ar taip elgtis dera?

Pastogėje užtikai suplaktą sviestą ir pasukas, 
Sudaužęs puodynes, išgėrei ir suvalgei visas atsargas.
Ar tikrai manai, kad taip elgtis dera?

Būdamas nuostabiosios deivės Lakšmi vyras,
Tu šėlsti su piemenaitėmis ir be atvangos erzini jas.
Ar taip elgtis dera? 

Nors visi ir juokiasi iš Tavų išdaigų, manoji širdis ilgisi, o akys ieško Tavęs -
To, kuris slepiasi Malajos kalne. Šlovinu ir lenkiuosi Tau, O Višnu.

— Varnam “Suma Sajaka” (liet. “Suma - gėlių, sajaka - strėlės; Meilės dievas žeidžiantis įsimylėjelių širdis pražydusių žiedų strėlėmis); Melodijos struktūra (Raga): Karnataka Kapi; Ritminis ciklas (Tala): Rupaka (6 taktų); Choreografija: Pandanallur Minakši Sundaram Pillai; Muzikinė kompozicija: karalius Svathi Tirunal

Centrinis didelės apimties ir sudėtingumo kūrinys, sujungiantis ritmines, abstrakčias, lyrinės prasmės neturinčias šokio dalis su teatrinėmis, lyrinėmis dalimis, kurios plėtoja pagrindinės veikėjos, Najikos, ilgesį savo mylimąjam. Kūrinio lyrinė dalis prasideda Meilės dievo, Sumasajakos, gimusio iš dievo Višnu ir jo mylimosios deivės Lakšmi sąjungos, pristatymu. Antroje dalyje pasakojama apie Najiką, laukiančią mylimojo, kuris yra pats dievas Višnu. Ji puošia aplinką ir save, paskendusi prisminimuose apie ankstesnį judviejų susitikimą.

Trečioje - pagrindinė veikėja guodžiasi savo artimai draugei, Sakhi, sava širdgėla.

Ketvirtoji dalis plačiau pristato dievą Višnų ir jo 10 reinkarnacijos formų - Žuvies (išgelbėjusio žmoniją nuo tvano), Vėžlio (laikusio ant nugaros Mandaros kalną, kurį dievai naudojo nemirtingumo eleksyrui išplakti), Šerno (iš vandenyno gilumų ant ilčių iškėlusio pagrobtają deivę Žemę), Žmogaus-Liūto (apsaugojusio savo atsidavusiuosius nuo demonų karaliaus Hiranjakašipu persekiojimo, jį nužudydamas), Nykštuko (pasivertusio į milžiną ir trimis žingsniais atsiėmusio tris pasaulius iš galingojo karaliaus Bali), kario Parašuramos (prisiekusio atkeršyti tėvo nužudymą, nukirsdindamas kiekvieną sutiktą karalių-karį), didvyrio Ramos (nužudžiusio jo mylimąją pagrobusį dešimtveidį demoną Ravaną), Krišnos (pasislėpęs už lengvabūdiškumo (šokyje vaizduojamas šokantis su piemenaitėmis) atskleidė pareigos, meilės, užuojautos ir gyvenimo žaismo pamokymus), Budos (mokiusio neprievartos ir atsižadėjimo kelią) ir dar tik būsiančio raitelio Kalki (kuris liepsnojančiu kardu užbaigs Kali, nesantaikos, chaoso ir blogio erą).

Penktoji dalis iliustruoja Najikos Meilės dievo strelių sužeistos širdies ilgesį ir išsiskyrimo skausmą. Negalėdama pakelti degančios širdies kaitros, ji prašo savo Sakhi nunešti žinią mylimąjam, kad šis kuo greičiau atvyktų pas ją. Kūrinys baigiasi laukime.

O viešpatie Višnu, likimo valdove, tu esi nuostabiojo Sumasayakos (to, kuris laiko gėlių strėles) tėvas ir gražiosios deivės Lakšmi sutuoktinis!

[Esu] ta, kuri miega nuostabiausiais brangakmeniais puoštoje lovoje, kuri savo širdyje brangina meilės žaidimų su Tavimi atsiminimus, kurie baigia mane pražudyti.

Dabar Meilės dievo sužeista mano širdis dega didžiu skausmu.

O viešpatie Višnu, iš kurio bambos išdygo lotosas davęs pradžią žemei, dangui ir rojui!

— 15 MIN. PERTRAUKA —

— Aštapadi “Pašjati Diši Diši” (liet. - “pašjati - žiūrėti, ieškoti akimis, diši diši - ir ten, ir ten); Melodijos struktūra (Raga): Vaasanti; Ritminis ciklas (Tala): Misra Čapu (7 taktų); Choreografija: Lina Koreivaitė; Poemos autorius: Džiajadeva

Ištrauka iš poemos “Gita Govinda”. Dvyliktasis Aštapadi (aštuoni dvieiliai) tampa Varnam siužeto tęsiniu - čia pagrindinės herojės draugė pasiekia meilės subjektą - Višnų, Krišnos formoje. Ji pasakoja apie Jo mylimosios išgyvenamą pasimetimą ir ilgesio skausmą bei meldžia Krišną kuo greičiau eiti pas ją. 

O, pasaulių valdove, o, nuodemių naikintojau, paskendusi laukimo liūdesy, Radha ieško Tavęs ir Tavo nektaro lūpų.

Žavėdamasi savo papuošalais, ji nejučiomis juos perdelioja, kad atrodytų kaip Tu. Žvelgdama į savo atvaizdą, ji taria “Aš esu Krišna”.

Tamsioje naktyje apgaubtoje debesų bangomis ji mato Tave. O, pasaulių valdove, o, nuodemių naikintojau, klajodama tamsoje Radha ieško Tavęs ir Tavo nektaro lūpų.

— Džiugesio procesija Choreografija: Lina Koreivaitė

Džiaugsminga, įvairių muzikinių instrumentų ir šokio lydima procesija vedanti Krišną pas jo Mylimąją. Kompozicijos metu pristatomi Bhumi Čari (bhumi - žemė, čari - judesys) judesiai, kurių metu kojomis išlaikomas kontaktas su žeme ir Akaši Čari (akaši - oras, čari - judesys) kurių metu viena koja išlaikoma ant žemės, o kita - juda ore.

— Tilana Melodijos struktūra (Raga): Deš; Ritminis ciklas (Tala): Adi (4 taktų); Choreografija: Radžiašri Rameš; Muzikinė kompozicija: Nežinomas autorius

Baigiamasis ritminis kūrinys, kurio metu per įmantrą judesio gemoetrija “uždaroma” scenos erdvė. Judesys, ritmas ir melodija tampa viena visuma, simbolizuojančia kad visa kyla iš vieno Šaltinio. Kūrinio pabaigoje skamba eilutės skirtos laimės deivei Lakšmi, gimusios iš pieno vandenyno pagerbti.

Skėtinis terminas apgaubiantis įvairius atliekamuosius menus kilusius iš senųjų Indijos muzikino teatro tradicijų, kurios remiasi scenos meno teorija Natja Šastra (liet. Dramos Teatro Vadovas) parašyta tarp 500 m. pr. - 500 m. po. Kr.

KLASIKINIAI INDIŠKI ŠOKIAI

Kathak stilius kilo iš Utar Pradešo valstijos klajoklių bardų, vadinamų katakariais (liet. istorijų pasakotojai), tradicijos. Mogolų valdymo metu (XVI-XIX a.) šiaurėje Indijos menai ir kultūra klestėjo, todėl tai vienintelis klasikinis Indijos šokis, kuriame matoma stipri persų kultūros įtaka.

Sattriya šokis buvo praktikuojamas XV - XVI a. Asamo valstijoje, kaip teatrinė pamokslavimo forma. Pradžioje šokius atlikdavo tik vyrai-vienuoliai. XX a., šokis persikėlė į sceną, kur šokti pradėjo ir moterys. Prie klasikinių Indijos stilių, Sattriya buvo priskirtas 2000 m.

Manipuri stilius, kilęs iš Manipuri valstijos, yra klasikinio šokio aprašyto Natja Šastroje ir liaudies šokių junginys, kuriam būdinga švelni, rami, minkšta, banguojanti šokimo maniera. Britų kolonizacijos metu Manipuri stilius buvo vienintelis leidžiamas praktikuoti Indijos aukštuomenės mergaitėms ir moterims.

Odissi stilius, kilęs iš Orišos valstijos, tradiciškai buvo atliekamas tik moterų įvairių šventyklinių ceremonijų metu. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad šis šokio stilius buvo populiarus jau IX a., o praktikuojamas dar seniau.

Manoma, kad Kuchipudi (Kučipudi) stiliaus, kilusio iš Andra Pradešo valstijos, pirmtakas buvo praktikuojamas nuo X - XV a. Tradiciškai šokdavo tik vyrai atlikdami tiek moteriškus, tiek ir vyriškus vaidmenis. Šis stilius išsiskiria tuo, kad pasirodymo metu šokėjas ne retai dainuoja arba žiopčioja dainos žodžius.

Bharathanatyam (Baratanatjam) stiliaus, kilusio iš Tamil Nadu valstijos, pirmtakas minimas II m. e. amžiuje, o įvairios šventyklose randamos skulptūros sufleruoja, kad buvo praktikuojamas jau ir I a. Išgyvenęs įvairias transformacijas ir draudimus, kartu su Indijos nepriklausomybe stilius atgimė nauja forma ir paplito ne tik Indijoje, bet ir už jos ribų. Šį vakarą pristatomas šis šokio stilius.

Mohiniyattam (Mohiniatam) stilius kilo iš Keralos valstijos. Tradiciškai buvo atliekamas tik moterų. Kada gimė šis stilius nėra tikslių duomenų. Šokio pozicijas vaizduojančios skulptūros randamos XI a. šventyklose, tad šokio tradicija greičiausiai buvo praktikuojama dar seniau. Dėl savo minkštos, moteriškos šokimo manieros ir veido išraiškų, britų kolonizacijos metu šokis buvo laikomas vulgariu. Nepaisant draudimų ir žeminimų, šokėjos tęsė pasirodymus šventyklose iki pat Indijos nepriklausomybės atgavimo.

Kathakali kilęs iš Keralos valstijos išsiskira iš likusių stilių spalvingais kostiumais ir makiažu, teatrine forma, bei naudojamais elementais iš Pietų Indijos kovos menų. Šio stiliaus konkreti kilmė nėra aiški. Forma, kuri praktikuojama šiandien susiformavo apie XVII a.

Šokančios rankos, kosminis šokis ir dar kelios šokio teatro paslaptys...